Ach, tie studentai...
Iš Įvairių išlikusių bylų ir kitų dokumentų medžiagą apie universiteto studentų gyvenimą yra surinkęs ilgametis Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojas Vytautas Bogušis. Pateikiame keletą spalvingų nuotrupų. Matyt, kaip ir šiandieninę žiniasklaidą, šunybės ir muštynės amžininkus domino labiausiai. Todėl tokias ištraukas ir parinkome:
1629 m. birželio 8 d. įrašas skelbia: „Vilniaus miestiečiai Berchas Snagelis ir kiti skundžiasi universiteto Ambraziejaus bursos studentais, kad jie užkabinėja gatvėse žmones, primuša, iš mėtyklių svaidydami akmenis daužo čerpes, langų stiklus ir t. t. Įsakyta studentus nubausti pagal nusikaltimus...“
1654 m. lapkričio 26 d.: „Universiteto Ambraziejaus bursos studentai išdykaudami iš lanko pašovę praeivį...“
1668 m. sausio 27 d.: „...klierikas Karnys su dviem draugais elgetaujančiais moksleiviais (tuo metu buvo ir tokių!) užpuldinėję ir plėšę pakeleivius...“
1687 m. gegužės 23 d.: „Sufraganas Žuchrovskis pranešė, kad vakar iš pistoleto iššauta alavinė kulka pataikė į jo langą, nuo kurio jis ką tik pasitraukęs... Išsiaiškinta, kaltininkas buvo studentas Kurčas, šovęs į žvirblį...“
1735 m. spalio 11 d.: „Pijorai skundžiasi persekiojami universiteto studentų, kurie užpuldinėja jų mokinius, visaip šmeižia ir koliojasi. Studentai užpuolė net kanauninką Tiškevičių...“
1830 m. birželio 28 d.: „Kanauninkas Klangevičius Skapo gatvėje esančius muzikų namus liepia parduoti universiteto Korsako konviktui, o muzikams pastatyti naujus. Muzikų namų kaimynystė su konviktu yra netinkama ir pavojinga studentams, taip pat ir su muzikantais gyvenančioms jų žmonoms, dukroms ir tarnaitėms. Muzikų namai parduoti 1831 m. birželio 1 d. Korsako bursai už 947 sidabro rublius.“
1629 m. birželio 8 d. įrašas skelbia: „Vilniaus miestiečiai Berchas Snagelis ir kiti skundžiasi universiteto Ambraziejaus bursos studentais, kad jie užkabinėja gatvėse žmones, primuša, iš mėtyklių svaidydami akmenis daužo čerpes, langų stiklus ir t. t. Įsakyta studentus nubausti pagal nusikaltimus...“
1654 m. lapkričio 26 d.: „Universiteto Ambraziejaus bursos studentai išdykaudami iš lanko pašovę praeivį...“
1668 m. sausio 27 d.: „...klierikas Karnys su dviem draugais elgetaujančiais moksleiviais (tuo metu buvo ir tokių!) užpuldinėję ir plėšę pakeleivius...“
1687 m. gegužės 23 d.: „Sufraganas Žuchrovskis pranešė, kad vakar iš pistoleto iššauta alavinė kulka pataikė į jo langą, nuo kurio jis ką tik pasitraukęs... Išsiaiškinta, kaltininkas buvo studentas Kurčas, šovęs į žvirblį...“
1735 m. spalio 11 d.: „Pijorai skundžiasi persekiojami universiteto studentų, kurie užpuldinėja jų mokinius, visaip šmeižia ir koliojasi. Studentai užpuolė net kanauninką Tiškevičių...“
1830 m. birželio 28 d.: „Kanauninkas Klangevičius Skapo gatvėje esančius muzikų namus liepia parduoti universiteto Korsako konviktui, o muzikams pastatyti naujus. Muzikų namų kaimynystė su konviktu yra netinkama ir pavojinga studentams, taip pat ir su muzikantais gyvenančioms jų žmonoms, dukroms ir tarnaitėms. Muzikų namai parduoti 1831 m. birželio 1 d. Korsako bursai už 947 sidabro rublius.“
Profesorius ir kava
1805 m. kovo mėnesį „Vilniaus dienoraštyje“ botanikos profesorius S. Jundzilas (1761–1847) paskelbė straipsnį „Apie senus ir naujus kavos taupymo būdus“.
Jis rašo, kad kavos pasaulyje suvartojama vis daugiau. Nors jos plantacijų plotai vis plečiami, rinkos kaina nuolat kyla: mat kava iš aristokratų salonų pasiekė ir vidurinės klasės bei darbininkų stalą. Mokslininkai, augalų žinovai senokai dairosi jos pakaitalų arba bent tinkamų priedų. Štai ir Vilniaus kavinėse į kavą maišomi įvairūs džiovinti paskrudinti vaisiai arba patiekiama „pokavutė“ – antrą kartą užplikyti tirščiai. Toliau profesorius aptaria visus autoritetų siūlomus augalus – ne vienas jų auginamas ir Vilniaus universiteto botanikos sode (dabar – Sereikiškių parkas). Deja, cikorijos, žemės riešutai, dryžučiai, itališkieji žirniai, lipikai, cukriniai runkeliai neturi nei kavos aromato, nei skonio, juolab žmogaus „nervus ir visą kūną“ teigiamai veikiančių kavos savybių. Taigi kavą gali pakeisti tik kava…
Iš prof. L. Klimkos archyvo
Jis rašo, kad kavos pasaulyje suvartojama vis daugiau. Nors jos plantacijų plotai vis plečiami, rinkos kaina nuolat kyla: mat kava iš aristokratų salonų pasiekė ir vidurinės klasės bei darbininkų stalą. Mokslininkai, augalų žinovai senokai dairosi jos pakaitalų arba bent tinkamų priedų. Štai ir Vilniaus kavinėse į kavą maišomi įvairūs džiovinti paskrudinti vaisiai arba patiekiama „pokavutė“ – antrą kartą užplikyti tirščiai. Toliau profesorius aptaria visus autoritetų siūlomus augalus – ne vienas jų auginamas ir Vilniaus universiteto botanikos sode (dabar – Sereikiškių parkas). Deja, cikorijos, žemės riešutai, dryžučiai, itališkieji žirniai, lipikai, cukriniai runkeliai neturi nei kavos aromato, nei skonio, juolab žmogaus „nervus ir visą kūną“ teigiamai veikiančių kavos savybių. Taigi kavą gali pakeisti tik kava…
Iš prof. L. Klimkos archyvo
Populiarinti mokslą nesunku
Jaunas specialistas, paskelbęs kelis mokslinius straipsnius, gavo užsakymą parašyti mokslo populiarinamąjį straipsnį. Sutrikęs jis kreipėsi į prof. Tadą Ivanauską (gamtininką, Vilniaus universiteto profesorių, akademiką) patarimo, kaip rašyti tokį straipsnį.
„Vaikeli, – tarė profesorius, – tai visai nesunku. Rašyk taip, kad piemuo suprastų ir joks profesorius neprikibtų…“
Iš prof. L. Klimkos surinktos medžiagos
„Vaikeli, – tarė profesorius, – tai visai nesunku. Rašyk taip, kad piemuo suprastų ir joks profesorius neprikibtų…“
Iš prof. L. Klimkos surinktos medžiagos
Lauryno Gucevičiaus kiemelis
Žymiojo klasicizmo laikotarpio Lietuvos architekto vardu pavadintas kiemelis – vienas iš labiausiai izoliuotų, į jį galima patekti per siaurą koridorių iš Arkadų kiemelio arba per kavinę.
Iki XVIII a. pabaigos aplinkiniai pastatai priklausė Oginskiams, vėliau Pliateriams. Prie universiteto pastatai prijungti 1775 m., kai jėzuitų turtai atiteko Edukacinei komisijai. Pastatuose Pilies g. 11 ir 13 įsikūrė Lietuvos kariuomenės inžinerinio korpuso mokykla. VU auklėtinis ir profesorius, Vilniaus katedros, rotušės ir Verkių rūmų statytojas L. Gucevičius vadovavo Architektūros katedrai. Topografijos ir fortifikacijos paskaitas jis skaitė ir Lietuvos inžinerijos korpuso kadetų mokykloje, kuri buvo įsikūrusi aplink šį kiemelį esančiuose pastatuose. Per T. Kosciuškos sukilimą jis buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, Vilniaus civilinės gvardijos organizatorius ir vadovas. 1795 m., Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, šiuose namuose įsikūrė rusų kadetų korpusas. Kai 1806 m. kadetų korpusas perkeltas į Gardiną, kelerius metus čia buvo gimnazija, 1812–1815 m. – ligoninė. Namai rekonstruoti 1873 m. Čia įsikūrė Vilniaus mokytojų institutas. 1919 m. namas vėl atiteko universitetui.
Stepono Batoro universiteto laikais čia gyveno universiteto profesoriai, rytinio korpuso antrajame aukšte iš Pilies gatvės pusės 1933 m. įkurtas Archeologijos muziejus, kurio pirmieji eksponatai buvo Vilniaus senienų muziejaus likučiai. Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir gretimame name Pilies g. 13, iki 1968 m. buvo Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus.
Kiemelis restauruotas 1971–1973 m. pagal architektės E. Urbonienės projektą. Architekto L. Gucevičiaus atminimui šiauriniame korpuse ant sienos pritvirtinta skulptoriaus K. Bogdano paminklinė lenta su L. Stuokos-Gucevičiaus reljefu. Šiuo metu kiemelyje įsikūrusi Skandinavistikos katedra, rūsyje veikia studentų Požemio teatras.
Vilniečiams, matyt, L. Gucevičius visų pirma asocijuojasi su Katedra, na, dar Verkių rūmais. O aš negaliu pamiršti vienos su jo pavarde susijusios istorijos. Sovietmečiu prie Dailės parodų rūmų veikė Liaudies universiteto Paminklosaugos fakultetas, kuriame architektūros istorijos paskaitas skaitė tuometinio VISI docentas Stasys Abramauskas. Vakarais po darbo dažnai ateidavau pasiklausyti meno, architektūros istorijos paskaitų. Puikiai prisimenu, kaip pasakodamas apie Romos architektūrą ir baroką S. Abramauskas parodė Trevi fontano skaidrę ir pasakė: „Kai būsite Romoje, pasukite šia gatvele į dešinę ir pamatysite Šv. Luko akademiją, kurioje mokėsi L. Gucevičius.“ Prisimenu, kaip tada supykau, manydama, kad jis iš mūsų šaiposi, nes jokių galimybių nukeliauti į Romą nemačiau. Atrodo, docentas buvo kur kas įžvalgesnis. Kai 1998 m. pirmą kartą apsilankiau Romoje, tuoj pat puoliau ieškoti akademijos ir ją radau. Norėjau atsiprašyti docento, bet jis jau buvo pasitraukęs anapilin.
Iki XVIII a. pabaigos aplinkiniai pastatai priklausė Oginskiams, vėliau Pliateriams. Prie universiteto pastatai prijungti 1775 m., kai jėzuitų turtai atiteko Edukacinei komisijai. Pastatuose Pilies g. 11 ir 13 įsikūrė Lietuvos kariuomenės inžinerinio korpuso mokykla. VU auklėtinis ir profesorius, Vilniaus katedros, rotušės ir Verkių rūmų statytojas L. Gucevičius vadovavo Architektūros katedrai. Topografijos ir fortifikacijos paskaitas jis skaitė ir Lietuvos inžinerijos korpuso kadetų mokykloje, kuri buvo įsikūrusi aplink šį kiemelį esančiuose pastatuose. Per T. Kosciuškos sukilimą jis buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, Vilniaus civilinės gvardijos organizatorius ir vadovas. 1795 m., Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, šiuose namuose įsikūrė rusų kadetų korpusas. Kai 1806 m. kadetų korpusas perkeltas į Gardiną, kelerius metus čia buvo gimnazija, 1812–1815 m. – ligoninė. Namai rekonstruoti 1873 m. Čia įsikūrė Vilniaus mokytojų institutas. 1919 m. namas vėl atiteko universitetui.
Stepono Batoro universiteto laikais čia gyveno universiteto profesoriai, rytinio korpuso antrajame aukšte iš Pilies gatvės pusės 1933 m. įkurtas Archeologijos muziejus, kurio pirmieji eksponatai buvo Vilniaus senienų muziejaus likučiai. Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir gretimame name Pilies g. 13, iki 1968 m. buvo Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus.
Kiemelis restauruotas 1971–1973 m. pagal architektės E. Urbonienės projektą. Architekto L. Gucevičiaus atminimui šiauriniame korpuse ant sienos pritvirtinta skulptoriaus K. Bogdano paminklinė lenta su L. Stuokos-Gucevičiaus reljefu. Šiuo metu kiemelyje įsikūrusi Skandinavistikos katedra, rūsyje veikia studentų Požemio teatras.
Vilniečiams, matyt, L. Gucevičius visų pirma asocijuojasi su Katedra, na, dar Verkių rūmais. O aš negaliu pamiršti vienos su jo pavarde susijusios istorijos. Sovietmečiu prie Dailės parodų rūmų veikė Liaudies universiteto Paminklosaugos fakultetas, kuriame architektūros istorijos paskaitas skaitė tuometinio VISI docentas Stasys Abramauskas. Vakarais po darbo dažnai ateidavau pasiklausyti meno, architektūros istorijos paskaitų. Puikiai prisimenu, kaip pasakodamas apie Romos architektūrą ir baroką S. Abramauskas parodė Trevi fontano skaidrę ir pasakė: „Kai būsite Romoje, pasukite šia gatvele į dešinę ir pamatysite Šv. Luko akademiją, kurioje mokėsi L. Gucevičius.“ Prisimenu, kaip tada supykau, manydama, kad jis iš mūsų šaiposi, nes jokių galimybių nukeliauti į Romą nemačiau. Atrodo, docentas buvo kur kas įžvalgesnis. Kai 1998 m. pirmą kartą apsilankiau Romoje, tuoj pat puoliau ieškoti akademijos ir ją radau. Norėjau atsiprašyti docento, bet jis jau buvo pasitraukęs anapilin.
„Vilniaus žinios“ apie Vilniaus universiteto biblioteką
Įdomu, ką apie Vilniaus universiteto biblioteką daugiau nei prieš šimtmetį rašė spauda? Pateikiame keletą ištraukų iš „Vilniaus žinių“. Tai buvo pirmasis dienraštis, ėjęs Vilniuje lietuvių kalba nuo 1904 iki 1909 m.
1905-05-11 „Vilniaus žinios“ rašė: „Kitados prie Vilniaus universiteto gimnazijų ir prie Vilniaus bajorų instituto buvę vadinamos “fundušovos” bibliotekos, kuriose buvo lotyniškų, žydiškų ir lenkiškų knygų. Paskaitus tas knygas užgrėbė, viešos Peterburgo ir Vilniaus bibliotekos, o teip-pat – tulos pašalinės ypatos, kaip graf. Tyškevyčius, kuris 1855 metais įkurė retenybių muziejų ir paaukojo Vilniaus viešai bibliotekai kelis tūkstančius knygų. Gaila, kad ligišioliai nėra tų knygų katalogo.“
1906-02-01 „Vilniaus žinios“ rašė: „Kurier Litewski” pripažįsta, kad nuo pereitų metų viešoje Vilniaus bibliotekoje liko padidintas lietuviškų knygų skaitlius. Pastaruoju laiku bibliotekoje skaitytojai dažnai reikalauja lietuviškų knygų.“
1906-03-11 „Vilniaus žinios” rašė: „Viešoje Vilniaus bibliotekoje, pagal statistiškų žinių, per šių metų Vasario mėnesį, tarp kitų knygų buvo pareikalauta skaitytojų 40 lietuviškų veikalų 43 tomuose.“
1905-05-11 „Vilniaus žinios“ rašė: „Kitados prie Vilniaus universiteto gimnazijų ir prie Vilniaus bajorų instituto buvę vadinamos “fundušovos” bibliotekos, kuriose buvo lotyniškų, žydiškų ir lenkiškų knygų. Paskaitus tas knygas užgrėbė, viešos Peterburgo ir Vilniaus bibliotekos, o teip-pat – tulos pašalinės ypatos, kaip graf. Tyškevyčius, kuris 1855 metais įkurė retenybių muziejų ir paaukojo Vilniaus viešai bibliotekai kelis tūkstančius knygų. Gaila, kad ligišioliai nėra tų knygų katalogo.“
1906-02-01 „Vilniaus žinios“ rašė: „Kurier Litewski” pripažįsta, kad nuo pereitų metų viešoje Vilniaus bibliotekoje liko padidintas lietuviškų knygų skaitlius. Pastaruoju laiku bibliotekoje skaitytojai dažnai reikalauja lietuviškų knygų.“
1906-03-11 „Vilniaus žinios” rašė: „Viešoje Vilniaus bibliotekoje, pagal statistiškų žinių, per šių metų Vasario mėnesį, tarp kitų knygų buvo pareikalauta skaitytojų 40 lietuviškų veikalų 43 tomuose.“
Studentų ir karininkų kovos dėl damų, arba kodėl rektorius uždraudė studentams lankyti smukles
1821 metais Vilnių užplūdo rusų armijos kariškiai. Iš Peterburgo žiemai atkeliavo gvardija, kuriai vadovavo caro brolis Nikolajus. Tai buvo rusų armijos žiedas, kilmingų ir turtingų šeimų sūnūs, išlaidūs, gražiomis uniformomis, pasirengę užkariauti Vilniaus damų širdis.
Prasidėjo trintis tarp kariškių ir Vilniaus universiteto studentų, kurios pagrindas buvo ne tik neapykanta carinės Rusijos valdžiai, bet ir kova dėl damų dėmesio. Padaugėjo konfliktų miesto gatvėse ir užeigose, dėl to rektorius net turėjo uždrausti studentams lankytis smuklėse.
Norėdami pamokyti karininkus studentai į maskaradą pasiuntė kaukę, kuri vaizdavo siuvėją, ant peties užsimetusį karininko mundurą, o prie jo moterų kaukės su užrašu „Panny sznurem za mundurem“ (Ponios pulkais paskui uniformas).
Karininkai, nenorėdami likti skolingi, kitame karnavale pristatė studento kaukę su asilo ausimis. Tačiau studentai, įspėti apie tai, kas rengiama, pasirodžiusiai baliuje kaukei ant nugaros prisegė kortelę „Kandidatas į gvardiją“.
Prasidėjo trintis tarp kariškių ir Vilniaus universiteto studentų, kurios pagrindas buvo ne tik neapykanta carinės Rusijos valdžiai, bet ir kova dėl damų dėmesio. Padaugėjo konfliktų miesto gatvėse ir užeigose, dėl to rektorius net turėjo uždrausti studentams lankytis smuklėse.
Norėdami pamokyti karininkus studentai į maskaradą pasiuntė kaukę, kuri vaizdavo siuvėją, ant peties užsimetusį karininko mundurą, o prie jo moterų kaukės su užrašu „Panny sznurem za mundurem“ (Ponios pulkais paskui uniformas).
Karininkai, nenorėdami likti skolingi, kitame karnavale pristatė studento kaukę su asilo ausimis. Tačiau studentai, įspėti apie tai, kas rengiama, pasirodžiusiai baliuje kaukei ant nugaros prisegė kortelę „Kandidatas į gvardiją“.
Žaibas, nutrenkęs profesorių
Pilies gatvės namas Nr. 22, stovintis priešais Šv. Jonų bažnyčią, turi erdvų kiemą, kuriame kažkada buvo Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Kieme esantis paminklinis rašytojo J. Slovackio biustas žymi vietą, kur būsimasis poetas gyveno su savo patėviu profesoriumi A. Bekiu.
Vilniaus universitete Augustas Liudvikas Bekiu dėstė bendrąją patologiją, buvo vienas iš Vilniaus medicinos draugijos steigėjų, skiepijimo nuo raupų pradininkas Lietuvoje. 1818 m. jis vedė buvusio poezijos profesoriaus E. Slovackio našlę ir apsigyveno šiame name. Profesorius savo namų duris atverdavo meno pasaulio žmonėms rengdamas literatūrines popietes. Savo nelaimei susibičiuliavo su senatoriumi Nikolajumi Novosilcevu, caro į Vilnių atsiųstu likviduoti studentų filaretų organizacijos. 1824 m. rugpjūčio 26 d. į Pilies g. namą Nr. 22 trenkė perkūnas. Artimųjų akivaizdoje įskridęs pro atvirą antrojo aukšto lango orlaidę žaibas mirtinai nutrenkė prie lango stovėjusį A. Bekiu. Ši netikėta mirtis apaugo gandais. Studentai įtarė, kad jų profesorius ne tik bendravo su N. Novosilcevu, bet ir kurstė senatorių prieš Vilniaus jaunimą, o gal ir įduodavo filaretus policijai. Tokį jį ir įamžino A. Mickevičius „Vėlinėse“. Netikėtą poemos veikėjo Daktaro mirtį poetas laikė dievo bausme:
Jį nutrenkė staiga. Suprasti negali:
Aplinkui juk yra žaibolaidžiai keli.
O užmušė jį ten, kur jis ligonius gydė.
Sidabrinius rublius perkūnas ten sulydė.
Kur buvo prie galvos spintelėj padėti –
Dėl katastrofos šios tie rubliai ir kalti.
(J. Marcinkevičiaus vert.)
J. Slovackis, gerbęs patėvį ir gailėjęs motinos, ilgai negalėjo atleisti A. Mickevičiui smerkiančių eilių. Antra vertus, šis faktas paliko ryškų pėdsaką mokslo istorijoje. Be šeimos narių, žaibą matė ir kiti žmonės, buvę name ir kieme. Įvykis buvo aprašytas ir pagarsėjo kaip pirmasis užfiksuotas ir dokumentiškai pagrįstas kamuolinio žaibo pasirodymo atvejis Vilniaus mieste.
Vilniaus universitete Augustas Liudvikas Bekiu dėstė bendrąją patologiją, buvo vienas iš Vilniaus medicinos draugijos steigėjų, skiepijimo nuo raupų pradininkas Lietuvoje. 1818 m. jis vedė buvusio poezijos profesoriaus E. Slovackio našlę ir apsigyveno šiame name. Profesorius savo namų duris atverdavo meno pasaulio žmonėms rengdamas literatūrines popietes. Savo nelaimei susibičiuliavo su senatoriumi Nikolajumi Novosilcevu, caro į Vilnių atsiųstu likviduoti studentų filaretų organizacijos. 1824 m. rugpjūčio 26 d. į Pilies g. namą Nr. 22 trenkė perkūnas. Artimųjų akivaizdoje įskridęs pro atvirą antrojo aukšto lango orlaidę žaibas mirtinai nutrenkė prie lango stovėjusį A. Bekiu. Ši netikėta mirtis apaugo gandais. Studentai įtarė, kad jų profesorius ne tik bendravo su N. Novosilcevu, bet ir kurstė senatorių prieš Vilniaus jaunimą, o gal ir įduodavo filaretus policijai. Tokį jį ir įamžino A. Mickevičius „Vėlinėse“. Netikėtą poemos veikėjo Daktaro mirtį poetas laikė dievo bausme:
Jį nutrenkė staiga. Suprasti negali:
Aplinkui juk yra žaibolaidžiai keli.
O užmušė jį ten, kur jis ligonius gydė.
Sidabrinius rublius perkūnas ten sulydė.
Kur buvo prie galvos spintelėj padėti –
Dėl katastrofos šios tie rubliai ir kalti.
(J. Marcinkevičiaus vert.)
J. Slovackis, gerbęs patėvį ir gailėjęs motinos, ilgai negalėjo atleisti A. Mickevičiui smerkiančių eilių. Antra vertus, šis faktas paliko ryškų pėdsaką mokslo istorijoje. Be šeimos narių, žaibą matė ir kiti žmonės, buvę name ir kieme. Įvykis buvo aprašytas ir pagarsėjo kaip pirmasis užfiksuotas ir dokumentiškai pagrįstas kamuolinio žaibo pasirodymo atvejis Vilniaus mieste.
Kaip studentas profesorių išgelbėjo
1782 m. buvo nukaltas bronzinis medalis universiteto studentui Anuprui Orlovskiui, išgelbėjusiam profesoriaus Žano Emanuelio Žilibero gyvybę. Ž. Žiliberas – botanikas, universiteto botanikos sodo įkūrėjas, pirmasis ištyręs Lietuvos augmeniją ir išleidęs 5 tomų veikalą „Lietuvos flora“.
Ž. Žilibero giminaitis, kurį jis buvo priglaudęs savo namuose, norėjo suvilioti jo žmoną, todėl nusprendė profesorių nunuodyti. Profesoriaus gyvybę išgelbėjo studentas Anupras Orlauskas, kuris daug laiko praleisdavo botanikos sode, talkindamas savo mokytojui, mėgo čia prisėdęs mokytis, skaityti knygas. Tuo metu Vilniaus universiteto Botanikos sodas buvo Medicinos kolegijos kieme (Pilies g. 22).
Pasakojama, kad Ž. Žiliberas popietinę kavą mėgo gerti prie įėjimo į oranžeriją. Kai tarnas tą kartą atnešė puodelį kavos, profesorius jau buvo begeriąs, tačiau kažką prisiminęs paėmė nuo staliuko popierių, pieštuką ir nuskubėjo į atokesnį sodo kampą. Tuo metu prie staliuko tykiai prisiartino nenaudėlis ir į puodelį kažko įpylė. Viską matė už gretimo medelio sėdėjęs su knyga studentas A. Orlauskas. Kai profesorius grįžo prie staliuko, čia jau laukė keletas studentų. Kava atsidūrė laboratorijoje. Nustatę, kad tai mirtini nuodai, iškvietė policiją.
Šiam žygdarbiui skirtas medalis, kuriame vaizduojamas karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, saugomas Vilniaus universiteto muziejuje.
Ž. Žilibero giminaitis, kurį jis buvo priglaudęs savo namuose, norėjo suvilioti jo žmoną, todėl nusprendė profesorių nunuodyti. Profesoriaus gyvybę išgelbėjo studentas Anupras Orlauskas, kuris daug laiko praleisdavo botanikos sode, talkindamas savo mokytojui, mėgo čia prisėdęs mokytis, skaityti knygas. Tuo metu Vilniaus universiteto Botanikos sodas buvo Medicinos kolegijos kieme (Pilies g. 22).
Pasakojama, kad Ž. Žiliberas popietinę kavą mėgo gerti prie įėjimo į oranžeriją. Kai tarnas tą kartą atnešė puodelį kavos, profesorius jau buvo begeriąs, tačiau kažką prisiminęs paėmė nuo staliuko popierių, pieštuką ir nuskubėjo į atokesnį sodo kampą. Tuo metu prie staliuko tykiai prisiartino nenaudėlis ir į puodelį kažko įpylė. Viską matė už gretimo medelio sėdėjęs su knyga studentas A. Orlauskas. Kai profesorius grįžo prie staliuko, čia jau laukė keletas studentų. Kava atsidūrė laboratorijoje. Nustatę, kad tai mirtini nuodai, iškvietė policiją.
Šiam žygdarbiui skirtas medalis, kuriame vaizduojamas karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, saugomas Vilniaus universiteto muziejuje.
Apie vengrišką meilę
I
Kai Transilvanijos vaivada Steponas Batoras, atvykęs užimti Lietuvos ir Lenkijos sostą, išvydo savo žmoną Oną Jogailaitę, jį apėmė siaubas, o po to – sielvartas. Jis gyvenime dar nebuvo matęs tokios negražios ir piktos karalienės. Supratęs, kad į Vengriją nebegalės sugrįžti, jis nusprendė verčiau garbingai žūti mūšyje, nei būti uždusintam pasalūniškos karalienės glėbyje. Taip Steponas Batoras surengė tris žygius prieš Maskvą.
II
Kai Transilvanijos vaivada Steponas Batoras, atvykęs užimti Lietuvos ir Lenkijos sostą, išvydo savo žmoną Oną Jogailaitę, jį apėmė siaubas, o po to – sielvartas. Jis gyvenime dar nebuvo matęs tokios negražios ir piktos karalienės. Supratęs, kad Renesanso epochoje tik mokslai ir laisvieji menai gali sutaurinti moters sielą bei nuskaistinti jos veidą, valdovas nusprendė įkurti Vilniaus universitetą. Taip ir padarė. Tik Ona Jogailaitė niekada jame nesimokė.
Iš Palemono Dračiulos (Eligijaus Railos) knygos „Atminties kriaukšlės“
Kai Transilvanijos vaivada Steponas Batoras, atvykęs užimti Lietuvos ir Lenkijos sostą, išvydo savo žmoną Oną Jogailaitę, jį apėmė siaubas, o po to – sielvartas. Jis gyvenime dar nebuvo matęs tokios negražios ir piktos karalienės. Supratęs, kad į Vengriją nebegalės sugrįžti, jis nusprendė verčiau garbingai žūti mūšyje, nei būti uždusintam pasalūniškos karalienės glėbyje. Taip Steponas Batoras surengė tris žygius prieš Maskvą.
II
Kai Transilvanijos vaivada Steponas Batoras, atvykęs užimti Lietuvos ir Lenkijos sostą, išvydo savo žmoną Oną Jogailaitę, jį apėmė siaubas, o po to – sielvartas. Jis gyvenime dar nebuvo matęs tokios negražios ir piktos karalienės. Supratęs, kad Renesanso epochoje tik mokslai ir laisvieji menai gali sutaurinti moters sielą bei nuskaistinti jos veidą, valdovas nusprendė įkurti Vilniaus universitetą. Taip ir padarė. Tik Ona Jogailaitė niekada jame nesimokė.
Iš Palemono Dračiulos (Eligijaus Railos) knygos „Atminties kriaukšlės“
Kaip rektorius V. Pelikanas „padėjo“ profesoriui
Vilniaus universiteto auklėtinis Stanislovas Moravskis prisiminimuose pasakoja tokią istoriją apie žymų gamtininką profesorių Eduardą Eichvaldą (1795–1896).
Vilniaus medicinos draugiją įkūrė profesorius Jozefas Frankas. Jos nariai buvo renkami slaptu balsavimu. Iš Peterburgo atvykęs profesorius E. Eichvaldas labai norėjo tapti šios draugijos nariu, tad paprašė rektoriaus (1824–1832) Vaclovo Pelikano, kuris tuo metu buvo ir draugijos prezidentas, priimti jį į draugiją.
V. Pelikanas, nemėgstamas dėl ryšių su Vilniaus generalgubernatorium N. Novosilcevu, sutiko ir pažadėjo jį paremti per balsavimą. Prieš posėdį pats pirmininkas apėjo visus susirinkusius kalbindamas, kad balsuotų už naują narį ir pašnibždėdamas: „Žinau, kad jo nemėgstate. Jis pralaimėtų, bet prašau tai padaryti bent dėl manęs, nekompromituokite jo labai.“ Visi nariai pritardami V. Pelikanui linksėjo galvomis ir žadėjo paremti kandidatūrą, bet pasirodo – rektorius padarė meškos paslaugą. Prasidėjus posėdžiui, visi nariai balsuodami metė į urną baltus arba juodus rutuliukus. Pasibaigus balsavimui ir atidarius urną V. Pelikanas turėjo pats paskelbti, kad nėra nė vieno balto rutuliuko – visi prieš. Tikėdamasis, kad kuris nors draugijos narys įmes baltą rutuliuką, jis pats išdavė savo protežė.
šaltinis: http://naujienos.vu.lt/istorijos-ir-mitai?
Vilniaus medicinos draugiją įkūrė profesorius Jozefas Frankas. Jos nariai buvo renkami slaptu balsavimu. Iš Peterburgo atvykęs profesorius E. Eichvaldas labai norėjo tapti šios draugijos nariu, tad paprašė rektoriaus (1824–1832) Vaclovo Pelikano, kuris tuo metu buvo ir draugijos prezidentas, priimti jį į draugiją.
V. Pelikanas, nemėgstamas dėl ryšių su Vilniaus generalgubernatorium N. Novosilcevu, sutiko ir pažadėjo jį paremti per balsavimą. Prieš posėdį pats pirmininkas apėjo visus susirinkusius kalbindamas, kad balsuotų už naują narį ir pašnibždėdamas: „Žinau, kad jo nemėgstate. Jis pralaimėtų, bet prašau tai padaryti bent dėl manęs, nekompromituokite jo labai.“ Visi nariai pritardami V. Pelikanui linksėjo galvomis ir žadėjo paremti kandidatūrą, bet pasirodo – rektorius padarė meškos paslaugą. Prasidėjus posėdžiui, visi nariai balsuodami metė į urną baltus arba juodus rutuliukus. Pasibaigus balsavimui ir atidarius urną V. Pelikanas turėjo pats paskelbti, kad nėra nė vieno balto rutuliuko – visi prieš. Tikėdamasis, kad kuris nors draugijos narys įmes baltą rutuliuką, jis pats išdavė savo protežė.
šaltinis: http://naujienos.vu.lt/istorijos-ir-mitai?